• Apie mokytoją, knygas ir skaitymą

  Paskelbta Naujienos
  Vas 2

  Zita Kelmickaitė, muzikologė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, LTV laidų vedėja, Lietuvos kultūros ir Vilniaus miesto savivaldybės politinė ir visuomenės veikėja.

  Visas mokyklos laikas man buvo labai didelis džiaugsmas. Aš visai „nemandravoju“, tikrai šiandien tai galiu pasakyti… Tiesa, galiu suprasti ir tuos žmones, kurie sako, kad mokykla jiems buvo katorga…

  Visada džiaugsmingai eidavau į mokyklą, nors dažnai gaudavau pastabų už plepėjimą… Prisimenu, šviesaus atminimo mano tėvelis sako: „Rupūžini, kad jau taip gerai mokaisi, kodėl tu negali patylėti per pamoką?“ Liežuvis buvo gerai „pakabintas“, tad ir visas mano gyvenimas susijęs su šnekėjimu… Pirmoji mano muzikos mokytoja Klaipėdoje buvo žemaitė – mokytoja Beinorienė. Ji kalbėjo tik žemaitiškai, turėjo labai gerą humoro jausmą. Kaip vyresnio amžiaus žmogus, ji turėjo tokio švelnumo, gyvenimiškos išminties… Buvo kaip mama ir draugė kartu. Aš apie mokytojus negalėčiau nieko blogo pasakyti… Kasmet, pasibaigus mokslo metams, mes, mokiniai, gaudavome įvertinimus. Būdavo, arba tu gaudavai garbės raštą, arba ne. Man to rašto tai nereikėjo, bet reikėdavo mano mamai. Didelis dėmesys būdavo skiriamas tėvų susirinkimams. Laukdavome mamos iš ten pareinant ir galvodavome: „Gausime „ausų“ ar ne?“

  Buvome išdykę: nusipirkdavome ledų už 4 kapeikas, pasikišdavome po suolu, ir laižydavome po suolu pasilenkę, kad neišvarvėtų…

  Paauglystėje, kai jau buvau pana, skaičiau Selindžerio romaną „Rugiuose prie bedugnės“… Tai labai gerai atsimenu. Arba Remarko „Trys draugai“… Mano brolis, pavyzdžiui, skaitydavo „Tris muškietininkus“ po dešimt, po penkiolika kartų, o aš nesuprasdavau, kodėl… Bet visada šalia būdavo pasakos. Mano tėvas skaitydavo pasakas ir man jos patikdavo. Bet tokios savotiškos, pavyzdžiui, Haufo pasakos, „Tūkstantis ir viena naktis“. Tais laikais mes labai daug skaitydavome. Populiarios buvo biografinės knygos, pavyzdžiui, apie kompozitorius Rachmaninovą, Bachą… Knygomis dalindavomės, bibliotekose jos būdavo tokios nučiupinėtos, bet kuo labiau „nudyžta“, tuo geresnė… Atsimenu tą laiką, kai Klaipėdoje, siauroje Butkų Juzės gatvelėje, staiga suskambėdavo lūpinė armonikėlė ir pravažiuodavo žydas, kuris surinkdavo iš žmonių nereikalingus popierius, skudurus, daiktus ir duodavo knygų arba reikalingų buičiai daiktų. Galėdavai išsirinkti kokią nori knygą… Man literatūra visada labai patiko, ypač filosofinė. Mėgdavau poeziją, rinkdavau pasakas, patikdavo psichologinės knygos, labai mėgau detektyvus. Per atostogas ir dabar juos skaitau.

  Muzikos akademijoje, kur dėstau, pastebėjau, kad jaunimas pradėjo blogiau reikšti mintis, nebemoka šnekėti… Aš suprantu, kad galiu būti „nulinčiuota“, bet tas „langas į pasaulį“, kompiuteris, padarė ir daug žalos. Tas žmonių negebėjimas reikšti minčių, skurdi kalba… Iš pradžių galvojau, kad tai yra atsitiktinumas, bet pastebėjau, kad tai baisi, gniuždanti tendencija… Supratau, kad jauniems žmonėms ta kalba, kuria šnekėjo mūsų tėvai, seneliai, su daugybe jaustukų, ištiktukų, ta „gyva“ kalba yra jiems nepažįstama! Jie nuoširdžiai stebisi ir žavisi ta kalba, bet sako, kad jie jau taip nebemoka, nebegali pasakyti… Tik tuomet, kada žmogus skaito gerą knygą, jis gali pajausti visą kalbos turtingumą, situacijos žavumą, dramatiškumą. Tas internetinis variantas yra suspaustas vienkartinis nurijimas, tad kaip staigiai jį nurijai, taip staigiai pašalinai… Tai va, ir viskas, visa ateitis…

   Kalbino Aloyzas Stasytis

  Dar niekas nekomentavo

Komentuoti