• Jurgis Kairys apie mokyklą, mokytojus ir knygas

  Paskelbta Naujienos
  Kov 16

  Jurgis Kairys,

  Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas

  Nesu įpratęs apgailestauti dėl to, ko niekada neturėjau, nors ir turėtų imti pavydas, matant gražiausiais piešiniais išmargintas, blizgančiais kietais viršeliais papuoštas vaikiškas knygutes, kuriomis tiesiog nukrautos knygynų lentynos. Vaikystėje tokių stebuklų net sapnuose neteko regėti… Juk gimiau Sibire, į kurio šalčius buvo ištremta mano šeima. Mačiau tik suaugusiesiems skirtas rusiškas knygas, lietuviškai net kalbėti nemokėjau… Į Tėvynę grįžome po septynerių metų, kai man jau reikėjo lankyti mokyklą.

  Ryškiausiai įsiminė ne pati mokykla, o kelias, kuriuo iki jos tekdavo klampoti. Rudenį per tą purvynėlį net arkliai brisdavo iki pilvo, ratai skęsdavo… Tai kaip tam pirmokėliui išsikapanoti? Prisemdavau net aulinius guminius batus…

  Tačiau mokytis sekėsi visai neblogai. Greitai ir gimtąja kalba išmokau kalbėti, o rašyti lietuviškai netgi patiko. Nemėgau matematikos… Mokytojo nė vieno negalėčiau išskirti – visi man buvo geri.Gal dėl to, kad jie dažnokai keitėsi – baigęs pradžios mokyklą, mokiausi Varniuose, Severėnuose, Kaltinėnuose. Gerai sekėsi fizika, muzika, geografija, vis labiau patiko lietuvių kalbos pamokos.

  Prie knygų ilgai nesėdėdavau – kaime reikėjo atlikti daugybę visokiausių darbų. Dažniausiai padėdavau tėvui, kuris viską mokėjo ir mane mokė. Manau, tėvas ir buvo mano geriausias mokytojas. Į darbą su juo eidavau kaip į šventę!.. Turbūt panašiai yra ir su literatūra, knygų skaitymu. Mokytojas turėtų pasistengti sudominti, pristatyti kūrinį taip, kad mokinys būtinai užsigeistų tą knygą perskaityti. Tačiau dažniau mokinys gauna tik rekomenduotinų perskaityti knygų sąrašėlį…

  Paauglystėje man veiklos tikrai netrūko, nes rimtai įnikau į techniką. Lakstydavau po apylinkes senu motociklu, kurį gal kelis kartus buvau po varžtelį išardęs ir vėl sustatęs. Išgirdęs skrendantį lėktuvą, strimgalviais puldavau iš trobos ir lydėdavau akimis tol,  kol jis išnykdavo už horizonto… Ar galėjau aš, tolimo kaimo berniūkštis, bent pasvajoti kada nors skraidyti padangėse?..

  Praėjo daug metų, bet ir dabar skrendant virš Žemaitijos užplūsta prisiminimai… Tada apsuku ratą, praskrendu virš savo gimtojo Beržės kaimo ir pamojuoju sparnais. Žmonės mane atpažįsta ir atsako tuo pačiu…

  J. Kairį kalbino Aloyzas Stasytis

  Dar niekas nekomentavo

Komentuoti